Apie loterijas

Kuo loterijos skiriasi nuo azartinių lošimų?

Nepaisant fakto, jog loterijos ir azartiniai lošimai turi keletą panašumų – mokamą  dalyvavimą bei galimybę  laimėti materialinę vertę turintį prizą – visgi loterijos ir lošimai yra pakankamai skirtingos žaidimų rūšys. Lietuvoje iš esmės skiriasi šių žaidimų organizavimo principai, azartiškumas, apmokestinimas ir kiti parametrai.

Visų pirma, azartiniuose lošimuose jų organizatorius dalyvauja kaip lošimo dalyvis ir lošia prieš kiekvieną lošėją atskirai, o loterijų organizatorius tik surengia žaidimą, pats jame nedalyvauja. Skirtingai nei lošimuose, loterijų dalyviai žaidžia dėl laimėjimų vienas prieš kitą, o ne prieš organizatorių. Iš šio principo kildinami visi kiti azartinių lošimų ir loterijų skirtumai, kurie lemia skirtingą jų azartiškumo (laimėjimų dažnio, proceso greičio, žaidėjo įtraukimo ir kt.) lygį ir skirtingo teisinio reglamentavimo bei dalyvių teisių ir interesų apsaugos poreikį.

Antra, visuotinai pripažįstama, jog tradicinių loterijų azartiškumo lygis yra žemas. Dėl to rizika, kad žaidėjams gali išsivystyti priklausomybė loterijų žaidimui, yra maža. Nėra jokių rimtų tyrimų, kurie rodytų, jog egzistuoja reikšmingos priklausomybės nuo loterijų, – tą pripažįsta ir Lietuvos Lošimų priežiūros tarnyba. Daugelyje pasaulio šalių, kuriose lošimai yra ženkliai apriboti ar uždrausti, veikia loterijos. Lietuvoje taip pat buvo daugiau nei dešimtmetį trukęs laikotarpis (1990–2001 m.), kuomet loterijas organizuoti leista įvairioms įmonėms, organizacijoms bei susivienijimams, o bet kokios formos lošimai buvo uždrausti. Visuotinai suprantama, kad visais laikais žmonės buvo ir tebėra natūraliai linkę žaisti žaidimus su azarto elementais, tad loterijos pasaulyje turi tūkstantmetes tradicijas ir jos ne tik patenkina visuomenės azarto poreikius, bet ir surenka lėšų įvairioms sritims finansuoti ar veikloms remti.

Trečia, Lietuvoje yra skirtingi loterijų ir lošimų apmokestinimo modeliai. Loterijų mokestis yra skaičiuojamas nuo visų parduotų bilietų vertės (kainos). O lošimai apmokestinami nuo grynųjų pajamų, t. y. sumos, likusios organizatoriui po laimė[1]jimų išmokėjimo. Taigi, nors mokesčio procentinė išraiška iš pirmo žvilgsnio yra panaši – 18 proc. moka loterijų organizatoriai ir 20 proc. azartinių lošimų organizatoriai, tačiau dėl skirtingos apmokestinimo bazės loterijos Lietuvoje faktiškai apmokestinamos dvigubai daugiau nei lošimai. Kitaip tariant, perskaičiavus loterijų sumokamų mokesčių santykį su grynosiomis pajamomis, t. y. iš parduotų bilietų vertės atėmus išmokėtų laimėjimų sumą, gauname, kad loterijų realaus mokesčio tarifas yra didesnis nei 40 proc. Dėl tokios apmokestinimo sistemos loterijų organizatoriai negali nustatyti tokio didelio laimėjimų fondo kaip azartinius lošimus siūlančios bendrovės, todėl loterijose laimėjimų dažnis visuomet yra mažesnis nei azartiniuose lošimuose, taip susidaro įspūdis, kad lošti azartiniuose lošimuose yra įdomiau, nei dalyvauti loterijose.